Tėveliams


Puikus puslapis apie skaitymo naudą, rekomenduojama  literatūra ir kt. :
,,Visa Lietuva skaito vaikams"

------------------------------------------------------------------------------------------------------------

                                              Diktantai pirmokams      

Ne visiems mokinukams sekasi gerai rašyti diktantus. Kai kurios mamos prašė diktantų, kuriuos galėtų padiktuoti savo vaikams namuose. Labai šaunu, kad norite padirbėti namuose. Patobulinti įgūdžius gali ir tie, kuriems diktantus sekasi rašyti gerai.
                                                               Vaikų pilis
     Vaikai stato pilį. Džiugas ir Simas kasa smėlį. Henrikas neša vandenį. Aplink pilį iškas upelį. Pastatys tiltą. Prie pilies supils kalną. Po kalnu išraus tunelį.

Vaikai vaidins
     Tomas varto knygą. Kuri pasaka apie vilką ir lapę? Tomas su klasės draugais vaidins pasaką. Jis bus vilkas. Danutė bus lapė. Vilkas visada kvailas, o lapė gudri.

Sena pilis
     Ant kalno stovi sena pilis. Jos sienos storos. Langai maži. Kieme yra patranka. Ten guli ir didelis akmuo. Ant jo degė laužas.

Lapės namai
     Miške yra lapės namai. Gudruolė ten turi dvi olas. Viena ola skirta žiemai. Ji gili ir šilta. Kita ola iškasta vasarai. Ji vėsi.

Sena liepa
     Liepa labai sena. Jos liemuo storas. Žievė tamsi ir ruda. Bet lapai žali, sveiki. Žiedai geltoni, kvapnūs.

Pienės
     Graži pieva. Žydi pienės. Žiedai - mažos saulutės. Ateina vakaras. Pienės užmiega.

Pavasaris
     Švietė saulė. Sniegas tirpo. Pavasaris. Prie upės pražydo purienos. Jos kaip mažos saulutės.

Draugai
    Saulius ir Marius žaidė smėlio dėžėje. Smėlis gerai lipo. Vaikai pastatė pilį. Aplink iškasė griovį. Per griovį nutiesė tiltą. Prie pilies tupėjo Rudis. Jis saugojo pilį.

Cirke
     Jonukas su sesute buvo cirke. Arenoje šokinėjo katės. Lapatavo meškos. Striksėjo kengūros. Lankus suko pantera. Palubėje tupėjo papūga ir visus kalbino.

Prie miško
     Netoli miško stovi maža trobelė. Trobelėje gyvena miško sargas. Jo sodas aptvertas tvora. Sode ganosi avytės.

Vyto namas
     Toli matyti miškas. Už miško yra ežeras. Ant ežero kranto stovi Vyto namas. Vyto namas yra didelis ir gražus.

Visi dirba
     Aš skaitau knygą. Julius rašo laišką. Elytė siuva suknutę. Vilius su broliuku stato smėlio pilį. Saulė visiems šypsosi.

Pavasaris
     Ima lašėti nuo stogo. Paskui nelieka sniego. Visur tik vanduo. Prie upelio daugybė purienų. Girdžiu vyturio dainą. Matau pempę.

Duona su grietine
     Atriek duonos riekę. Paimk dubenėlį. Sutrupink duoną. Uždėk šiek tiek grietinės. Užberk druskos. Išmaišyk ir valgyk.



Sargiukas
     Alius turi mažytį šuniuką. Jo vardas Sargiukas. Šuniukas laka pieną ir ėda košę. Sargiukas dar nemoka aploti žmonių. Jis bus gražus šuo.

Žibuoklės  
     Liovėsi šėlti žvarbios vėtros. Pavasario saulutė ištirpino sniegą. Pabudino augalus. Pražydo žibuoklės. Tik mėlynuoja šlaitai. Ramūnas puokštelę priskynė mamytei. Mamytei buvo linksma.

Triušiukai
     Garde tupi triušiukai. Jų ausytės ilgos ir stačios. Uodegytės striukos. Kailiukai žvilga. Atnešiau triušiukams žolytės. Padėjau vandenėlio. Jie kremta lapelius. Net gražu žiūrėti. Tegul ėda mažiukai. Tegul auga.

Genys   
     Genys snapu kala sausą šaką. Ši aidi, trata, virpa. Tai genio būgnas. Genys pirmas pavasarį sulos paragauja. Štai kodėl genelis sukinėjasi beržyne.

Miško sanitarės   
     Pušyne po egle stovi skruzdėlynas. Ten gyvena skruzdėlytės. Jos dirba ir dirba. Antai viena velka spyglį. Kita neša šapelį. Dar kitos parūpina maisto.

Kiškis   
     Vaidutis su tėtuku ėjo per eglyną. Miške gražu ir tylu. Po krūmu tupi kiškutis. Jis kremta žolytę. Net jo ausys linksi. Trakšt šakelė nulūžo. Kiškelis šoko ir nurūko.

Tikras meistras
     Audrius yra tikras meistras. Jis sukalė lesyklą. Padirbo paveikslui rėmelius. Nupynė krepšelį. Krepšelį padovanos savo seneliui.

Pelytė
     Išaušo rytas. Patekėjo saulutė. Atsikėlė pelytė ir neturi jokio darbelio. O be darbelio nuobodu ir liūdna. Pelytė susirado adatėlę. Pasisiuvo gražų sijonėlį. 


Sėkmės !
 -----------------------------------------------------------------------------------------------------------

Saugesnio interneto akademija - puslapis atsakingiems tėveliams


http://www.teo.lt/saugesnio-interneto-akademija

--------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gabus vaikas                                                       

Kaip tėvams atpažinti savo gabius vaikus? 

Pastebėta, kad gabiems vaikams būdinga:
1. Imlumas informacijai. Jie supranta ir „įsiurbia“ į save daugiau negu kiti. Jie daugiau mato, girdi, jaučia, gali sekti iš karto kelis įvykius. Pro jų akis nepastebėta nepraslysta niekas: intonacijos, gestai, pozos. Gabių vaikų suvokimo ypatumai kartais lyginami su kempine, sugeriančia į save viską.
2. Pažeidžiamumas, padidėjęs jautrumas. Net netyčia ištartas žodis gali juos įskaudinti, sukelti kaltės jausmą. Reikia saugoti juos nuo stresų, bet ir neperlenkti lazdos, atimant džiaugsmą savarankiškai pažinti pasaulį. Suaugusieji neturėtų skųstis: „O kad jie nebūtų tokie jautrūs", bet ramiai ir kantriai reaguoti, kartais paaiškinti, kad ne visi žmonės elgiasi apgalvotai, bet įskaudinti jų tikrai nenori.
3. Socialinio teisingumo jausmas. Kartais būna sunku suvokti vaiko norą pakeisti pasaulį -  įvesti teisingumą. Bet didieji pasikeitimai vyksta tik tokių idealistų dėka. Apie gabius vaikus yra taip pasakyta: „Žmogus, kurio suvokimas smarkiai pralenkia jo galimybes, visuomet yra streso akivaizdoje“. Kita vertus, juos reikia mokyti apsisaugoti nuo kvailių -  nepykti, nesuirzti, nenusivilti ir neliūdėti, o tik padėti suprasti, kad pastarųjų pakeisti neįmanoma.
4. Interesų stiprumas. Jau 2- 3-jų metų vaikai gali susikoncentruoti į vieną kokį nors jiems patinkantį užsiėmimą. Jie gali keletą dienų daryti tai, kas juos ypač žavi (paprastai tai nebūdinga šio amžiaus vaikams). Ir vėliau šie vaikai užsispyrusiai siekia savo tikslo -  ir žaisdami, ir dirbdami.
5. Noras tobulai atlikti darbą. Pernelyg dideli reikalavimai, kuriuos jie kelia sau patys dėl patirties stokos, dažnai neleidžia įgyvendinti savo idėjos ir sukelia nepasitenkinimą. Tėvų ambicijos ar kritika gali tik pakenkti vaikui.
6. Ypatingas smalsumas. R. Wait aprašė didžiulį norą tyrinėti aplinką, ieškoti ryšių ir prasmės. Kartais vaikai imasi kelių darbų iš karto arba pasirenka pernelyg sudėtingą pagal savo jėgas veiklą. Reikia išmokyti vaiką ieškoti pusiausvyros ir išmintingai pasirinkti labai konkrečią ir siaurą problemą, kurią jis pirmiausia turėtų išspręsti. Vaikas privalėtų pats suplanuoti savo dieną, tiesa, nepamiršdamas miego bei poilsio.
7. Sugebėjimas įžvelgti ryšius. Vaikai gali pastebėti netikėtus sąvokų ar įvykių ryšius, kurie dažnai sudaro kūrybinių sugebėjimų esmę. Tačiau ir čia gali slypėti pavojus -  unikalus mąstymas gali  „paklaidinti“ pasirinktame kelyje, kuris gali būti neišmintingas,  beprasmis ir net pavojingas.  Išmintingi suaugusieji sugeba išsaugoti vaikų kūrybiškumą ir lanksčiai pakoreguoti jų pasirinkimą.
8. Humoro jausmas. Ši savybė neretai apsaugo vaikus nuo nemalonių išgyvenimų. Vaikų vaizduotė tokia gyva, kad jie dažnai sugeba įžvelgti juokingas ir šmaikščias smulkmenas. Sugebėjimas pasijuokti iš savo silpnybių dažnai apsaugo nuo įžeidimo ir yra vienas iš gynybos būdų, tačiau neretai juokaudami vaikai vos sulaiko ašaras dėl didelio savo jautrumo.
Tėvai, auklėdami gabius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis. Ypač juos domina, kaip reikia elgtis su gabiais vaikais.
Anketa tėvams
D. Liuis (1979), dirbusi  su daugybe tėvų, auginančių gabius vaikus, pasiūlė šią anketą, padedančią patikrinti sugebėjimą stimuliuoti vaiko gabumus.
Atsakykite į pateiktus teiginius  „Taip  arba „Ne.
1. Kantriai ir sąžiningai atsakau į visus vaiko klausimus.
2. Rimtus vaiko klausimus ir mintis priimu rimtai.
3. Namuose yra vieta (stendas), kuriame vaikas gali demonstruoti savo darbus.
4. Nebaru vaiko už tai, kad jo kambaryje ar ant stalo netvarka, jei tai susiję su kūrybiniu     darbu, kuris dar nebaigtas.
5. Vaikui skirtas atskiras kambarys arba bent jau dalis kambario, kur dirba tik jis.
6. Parodau vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks yra, o ne už jo laimėjimus.
7. Skiriu vaikui darbus, atitinkančius jo jėgas.
8. Padedu vaikui kurti jo asmeninius planus ir priimti sprendimus.
9. Vežuosi vaiką į keliones po įdomias vietas.
10. Padedu vaikui pagerinti jo darbo rezultatą.
11. Padedu vaikui normaliai bendrauti su vaikais iš skirtingų socialinių ir kultūrinių sluoksnių.
12. Esu nustatęs išmintingą elgesio standartą ir kontroliuoju, kad vaikas jo laikytųsi.
13. Niekada nesakau vaikui, kad jis blogesnis už kitus.
14. Niekada nebaudžiu vaiko pažeminimu.
15. Aprūpinu vaiką mėgstamomis knygomis ir jį dominančia medžiaga.
16. Mokau vaiką mąstyti savarankiškai.
17. Vaikui reguliariai skaitau.
18. Pratinu vaiką skaityti nuo pat mažens.
19. Raginu vaiką išgalvoti įvairias istorijas, fantazuoti.
20. Dėmesingai atsižvelgiu į individualius vaiko poreikius.
21. Kiekvieną dieną randu laiko pabūti su vaiku.
22. Leidžiu vaikui dalyvauti, planuojant šeimos reikalus ir keliones.
23. Niekada negėdinu vaiko, kai jis suklysta.
24. Pagiriu vaiką, kai šis išmoksta eilėraščių, pasakų ar dainų.
25. Pratinu vaiką laisvai bendrauti su įvairiausio amžiaus suaugusiais žmonėmis.
26. Sugalvoju praktinių eksperimentų, norėdamas vaikui padėti kuo daugiau sužinoti.
27. Leidžiu vaikui žaisti su įvairiausiu „šlamštu“, mano požiūriu beverčiais daiktais.
28. Skatinu vaiką surasti problemų ir jas spręsti.
29. Vaiko darbus įvertinu pagirdamas.
30. Negiriu vaiko nenuoširdžiai ir neapibrėžtai.
31. Sąžiningai įvertinu savo jausmus vaikui.
32. Nėra temų, kurias vengčiau aptarinėti su vaiku.
33. Suteikiu vaikui galimybę realiai priimti sprendimus.
34. Padedu vaikui būti asmenybe.
35. Padedu vaikui surasti dėmesio vertą TV programą.
36. Ugdau vaiko sugebėjimą teigiamai vertinti savo gabumus.
37. Niekada neatsiriboju nuo vaiko nesėkmių sakydamas: „Aš taip pat šito nežinau“.
38. Skatinu kuo didesnę vaiko nepriklausomybę nuo suaugusiųjų.
39. Tikiu vaiko sveiku protu ir pasitikiu juo.
40. Teikiu pirmenybę tam, kad vaikas pagrindinę darbo, kurį pradėjo, dalį atliktų savarankiškai, netgi jei nesu tikras, kad galutinis rezultatas bus teigiamas.

Rezultatai
Jeigu tėvai sutinka tik su 20 proc. teiginių, verta pagalvoti, ar teisingai elgiasi. Tačiau jeigu jie atsako į visus (ar bent jau 90 proc.) teiginių „Taip“, vertėtų šiek tiek atšaldyti auklėjimo įkarštį ir suteikti didesnę laisvę ir sau, ir vaikui. Reikia jausti sveiko skatinimo gabumams atsiskleisti ir „tempimo“ pagal įsivaizduojamą etaloną skirtumą.

Išvados. Nuolatinis intelektualių ar kūrybinių polinkių slopinimas gali sukelti emocinius sutrikimus, neurozę ar net psichozę. Slopinant kūrybinę energiją, slopinami mąstymo sugebėjimai, o pasijutęs vienišas su savo idėjomi vaikas gali nuklysti į savo vaizduotės pasaulį ir nebejausti ribos tarp realybės ir fantazijos. Tokie stiprūs sutrikimai pasitaiko retai, tačiau nesugebėjimas prisitaikyti visuomet gresia nuolatine įtampa ir stresu.
(Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).
 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 



Televizorius ir kompiuteriniai žaidimai kalbėti neišmoko

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis 2008-2009 mokslo metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose užregistruoti 26077 mokiniai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų.
Visi tėveliai laukia savo mažylių pirmųjų žodžių ir žavisi jų šveplavimu ar juokingu žodžių iškraipymu - tai juk taip miela. Laimingi tėveliai tikisi, kad jų mažyliai „išaugs“, kiti atvirkščiai - vos pradėjus vaikui kalbėti, nerimauja dėl netaisyklingos ar neaiškios kalbos ir skuba pas logopedą. Kurie iš jų teisūs?
Kalbos raida vyksta tam tikrais etapais, todėl daugelis vaiko kalboje stebimų netikslumų būdingi jo amžiui. Kalbai mažylis pradeda ruoštis dar iki gimimo. Jau 4-5 nėštumo mėnesį vaisius pradeda reaguoti į garsinius dirgiklius, 7 mėnesį įsimena motinos balsą ir širdies plakimo ritmą. Sulaukęs pirmojo gimtadienio, vaikas supranta apie 30-60 dažniausiai girdimų žodžių ir ima tarti juos ir garsų junginius. Antrųjų metų viduryje pradeda kalbėti frazėmis, žodžius jungia vieną prie kito nepaisydamas jų derinimo klaidų. Trimečių kalboje dar dažnos žodžių derinimo klaidos, netaisyklingas ilgesnių žodžių tarimas, skiemenų praleidimas, sukeitimas vietomis. Ketvirtieji - žodžių kūrybos metai. Iki 5-6 metų vaikas turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius.
Dauguma vaikų kalbos trūkumus „išauga“, o kitiems jie lieka. Todėl labai svarbu laiku pradėti taisyti tarties klaidas, priminti taisyklingą tarimą. Tarties trūkumai pasireiškia įvairiai: netariamo garso keitimu kitu garsu ar praleidimu, iškraipytu netiksliu garso tarimu, visų priebalsių suminkštinimu ir kt. Dažniausiai pasitaiko liežuvio priešakinių garsų s, z, c, dz, š, ž, č, dž tarimo trūkumai. Daugelis vaikų netaria garsų š, ž, č ir keičia juos garsais s, z, c, pavyzdžiui.: saukstas (šaukštas), ziema (žiema), ceznakas (česnakas). Toks tarimo trūkumas - tipiškas pavėluoto kalbėjimo vystimosi reiškinys, nes garsai s, z, c, dz dėl paprastesnės artikuliacijos ontogeneziškai yra ankstyvesni negu garsai č, š, ž, dž. Iki 5 metų toks tarimo trūkumas laikomas normaliu reiškiniu (fiziologinis šveplavimas). Neretai painiojamos minėtų garsų grupės tarpusavyje arba garsai painiojami grupės viduje, nors atskirus garsus vaikai moka ištarti taisyklingai, pavyzdžiui: štalas (stalas), soka (šoka), žuikis (zuikis), ziogas (žiogas), čirkaš (cirkas), ciuozykla (čiuožykla), cvogūnai (svogūnai), sirkas (cirkas). Toks šveplavimo pobūdis rodo, kad artikuliacijos sunkumų jau nebėra, tačiau visiškai nesubrendę foneminiai tų garsų vaizdiniai, vaikas negeba diferencijuoti iš klausos painiojamų garsų akustinių požymių.
Garsai s, z, c gali būti tariami netiksliai, pavyzdžiui, truputį iškišus liežuvį tarp dantų, užuot atrėmus jo galiuką į apatinius dantis. Šie garsai įgyja lietuvių kalbai nebūdingą atspalvį, šiek tiek primenantį angliško s tarimą. Kalbos ir komunikacijos sutrikimus nustato logopedas. Pastaruoju metu tėveliai gana dažnai iš specialisto išgirsta, kad jų vaikui - tarpdantinis sigmatizmas. Kas tai?
Tarpdantinis sigmatizmas (sigma - graikiškas s raidės pavadinimas) diagnozuojamas tada, kai garsai s, z, c, dz, rečiau š, ž, č, dž tariami su tarp dantų iškištu liežuviu. Kartais liežuvio galiukas būna ties tarpu tarp dantų. Garsai netenka jiems būdingo švilpesio, šnabždesio, tampa duslesni, be to, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis. Tokio sutrikimo priežastys gali būti įvairios: atviras priekinis sukandimas, blogas įprotis, stambus liežuvis, išlikęs čiulpimo refleksas. Dažnai taip taria garsus vaikai, negalintys kvėpuoti pro nosį, būdami prasižioję. Sigmatizmų grupei priskiriamas aštuonių lietuvių kalbos garsų netinkamas tarimas, kuris iš dalies lemia ir prastai šiuos garsus tariančių vaikų skaičių. Kai kurie iš šių garsų netinkamai tariami dažniau negu bet kurios kitos grupės garsai.
Taisyti tokį sutrikimą gana sunku ir reikia pradėti kuo anksčiau, kol vaiko kalba dar ne visiškai susiformavusi. Pakeisti įprastus kalbėjimo įgūdžius sudėtinga, tai reikalauja savikontrolės. Labai svarbu, kad vaikui taisyti kalbos trūkumus padėtų ir tėvai, konsultuodamiesi su logopedu.
Kiekvienas, auginantis savo atžalą, nuo pat pirmųjų dienų turi su juo nuolat kalbėtis, komentuoti atliekamus veiksmus, kartoti žaislų, buities reikmenų pavadinimus. Taip plėsis vaiko žodynas, formuosis visavertis supratimas apie jį supančią aplinką. Suaugusieji prisipažįsta, kad dažnai po darbo namo grįžta pavargę ir neturi kantrybės kalbėtis su vaikais. Todėl mažyliai daug laiko praleidžia žiūrėdami televizorių ar žaisdami kompiuterinius žaidimus. Nepamirškime, kad padėti įveikti kalbos sutrikimus gali ne tik specialistas, bet ir tėveliai, bendraudami su mažyliu, jį lavindami.
Gimnazijos logopedė A.Šlikienė
Šaltinis: Sveikata
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Naudingos nuorodos tėvams ir vaikams

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------







Daug vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria savo neramiu, per aktyviu (hiperaktyviu) elgesiu. Įvairių autorių duomenimis hiperaktyvių vaikų yra 3 - 5%. Dažnesnis šis sutrikimas berniukams nei mergaitėms (4:1).


Hiperaktyvumui nustatyti būtini 8 iš šių išvardintų požymių, trunkančių ilgiau nei 6 mėnesius:
1.      Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais).
2.      Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.
3.      Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių.
4.      Sunku sulaukti žaidimų eilės ir pan.
5.      Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.
6.      Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti), todėl pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.
7.      Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.
8.      Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos.
9.      Sunku žaisti tyliai.
10.  Dažnai pernelyg daug kalba.
11.  Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.
12.  Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.
13.  Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje, namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).
14.  Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę.




1.      Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas).
2.      Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį sutrikimą).
3.      Blogi santykiai šeimoje, konfliktai.
4.      Neteisingas auklėjimas šeimoje.
5.      Mitybos ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų, konservantų, saldiklių kiekis maisto produktuose).


Tokie vaikai nuo mažens irzlūs, blogai miega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja "lyg užsukti". Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greitai patraukia kiti dalykai. Tokie vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje toks vaikas trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi. Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis. Dėl nedėmesingumo vaikai negali žaisti ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl vaikai nenori jų priimti. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami. Dėl impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus, dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusių, su jais dažniausiai sutinka žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai. Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa izoliuoti. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais vaikais jaučia stresą, nes sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti.
Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis, vaikas atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus. Konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaiku. Tai sukelia nuolatinę įtampą šeimoje. Vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad pradės asocialiai elgtis.
Priešingas ydingas ratas susidaro, kai tėvai nesugeba pasipriešinti vaiko reikalavimams ir leidžiasi terorizuojami. Tėvai tokiais atvejais dažnai sako: "Mes turim jam nusileisti, nes kitaip jis niekad nenurims" arba: "Aš negaliu jo priversti sutvarkyti žaislus". Taip tėvai praranda autoritetą, o vaikas jaučiasi nesaugus, atsakingas už viską, kas su juo vyksta. Toks vaikas visą laiką mėgins mesti iššūkį autoritetams, lyg tikrindamas ribas, kada jam kas nors pasakys "ne". Kartais tokie vaikai jaučia palengvėjimą, atsidūrę situacijose, kur yra tvirtas autoritetas ir aiškios ribos (pvz., klasėje, kur griežta mokytoja).
Tėvams rekomenduojama vadovautis 8 bendrais principais, auklėjant hiperaktyvų vaiką (pagal A.Barkley):
1.Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagiriama tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina vaikas.
2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės. Tėvai (arba mokytojai) turi dažniau parodyti vaikams, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galime padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu vaikas pajunta, ar gerai elgiasi.
3. Naudoti paskatinimus, motyvuojant tinkamą elgesį. Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas, specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas ar nedidelė pinigų suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/- sistemą. Sveiką vaiką nepatartina dažnai materialiai apdovanoti, tačiau hiperaktyviems vaikams kartais tai geriau tinka.
4. Skatinti teigiamą elgesį ir tik vėliau taikyti bausmes. Tai reiškia, kad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, reikėtų kurį laiką ignoruoti blogą elgesį ir skatinant sužadinti vaiko norą geriau elgtis. Jeigu, vadovaujantis tokia taktika, vaiko elgesys nesikeičia, galima vaiką bausti. Bausmės turėtų būti nedidelės ir labai specifiškos, t.y. skiriamos už konkretų poelgį. Tai daryti reikia nuolat, kiekvieną kartą, kai blogas elgesys kartojasi. Bausmės padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su paskatinimais (paskatinimai turėtų viršyti bausmes 8:1).
5.Pastovumas, susijęs su laiku, vieta ir globėjais. Reikalavimai ir pasekmės turi būti tie patys visą laiką; Reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje (namuose, gatvėje, mokykloje); Reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys kiekvieno iš globėjų (mamos, tėčio, močiutės, senelio, mokytojos);
6. Iš anksto planuoti problemiškas situacijas ir pasikeitimus. Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys nenuspėjamas, impulsyvus. Jie netikėtai sutrikdo tėvus, sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų žmonių akivaizdoje. Todėl naudinga iš anksto numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti, aptarti ją su vaiku, numatyti veiksmų planą. Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui taisykles, paaiškinkite, kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį apdovanojimą jis gaus, jei tinkamai elgsis, ir kokia bausmė bus už netinkamą elgesį.
7. Nuolat prisiminkite, kad vaikas turi sutrikimą. Dažnai globėjai nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Globėjams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkite nusiraminti, išsaugoti humoro jausmą.
8. Mokykitės atlaidumo. Tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, tėvai galėtų rasti laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį.
Nesupraskite klaidingai - tai nereiškia leisti vaikams blogai elgtis, juos ir toliau reikia kontroliuoti bei reikalauti atsakomybės. Tėvai turėtų pasistengti atleisti ir kitiems žmonėms, kurie tą dieną nesuprato ar supyko dėl jų vaiko elgesio. Tie žmonės dažnai nežino, kad vaiko aktyvumas ir dėmesys sutrikę, ir kaltina tėvus. Atleiskite sau už padarytas klaidas, už tai, kad nesusivaldėte ar bendraudami su vaiku kažko nepastebėjote.
Šaltinis: gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Teresė Ramanauskienė.
Gimnazijos specialioji pedagogė R.Kasparienė
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------

               Kalbos raida ir  sutrikimai          
Visi tėveliai laukia savo mažylių pirmųjų žodžių ir žavisi jų šveplavimu ar juokingu žodžių iškraipymu - tai juk taip miela. Laimingi tėveliai tikisi, kad jų mažyliai „išaugs“, kiti atvirkščiai - vos pradėjus vaikui kalbėti, nerimauja dėl netaisyklingos ar neaiškios kalbos ir skuba pas logopedą. Kurie iš jų teisūs?
Kalbos raida vyksta tam tikrais etapais, todėl daugelis vaiko kalboje stebimų netikslumų būdingi jo amžiui. Kalbai mažylis pradeda ruoštis dar iki gimimo. Jau 4-5 nėštumo mėnesį vaisius pradeda reaguoti į garsinius dirgiklius, 7 mėnesį įsimena motinos balsą ir širdies plakimo ritmą. Sulaukęs pirmojo gimtadienio, vaikas supranta apie 30-60 dažniausiai girdimų žodžių ir ima tarti juos ir garsų junginius. Antrųjų metų viduryje pradeda kalbėti frazėmis, žodžius jungia vieną prie kito nepaisydamas jų derinimo klaidų. Trimečių kalboje dar dažnos žodžių derinimo klaidos, netaisyklingas ilgesnių žodžių tarimas, skiemenų praleidimas, sukeitimas vietomis. Ketvirtieji - žodžių kūrybos metai. Iki 5-6 metų vaikas turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius
Dauguma vaikų kalbos trūkumus „išauga“, o kitiems jie lieka. Todėl labai svarbu laiku pradėti taisyti tarties klaidas, priminti taisyklingą tarimą. Tarties trūkumai pasireiškia įvairiai: netariamo garso keitimu kitu garsu ar praleidimu, iškraipytu netiksliu garso tarimu, visų priebalsių suminkštinimu ir kt. Dažniausiai pasitaiko liežuvio priešakinių garsų s, z, c, dz, š, ž, č, dž tarimo trūkumai. Daugelis vaikų netaria garsų š, ž, č ir keičia juos garsais s, z, c, pavyzdžiui.: saukstas (šaukštas), ziema (žiema), ceznakas (česnakas). Toks tarimo trūkumas - tipiškas pavėluoto kalbėjimo vystimosi reiškinys, nes garsai s, z, c, dz dėl paprastesnės artikuliacijos ontogeneziškai yra ankstyvesni negu garsai č, š, ž, dž. Iki 5 metų toks tarimo trūkumas laikomas normaliu reiškiniu (fiziologinis šveplavimas). Neretai painiojamos minėtų garsų grupės tarpusavyje arba garsai painiojami grupės viduje, nors atskirus garsus vaikai moka ištarti taisyklingai, pavyzdžiui: štalas (stalas), soka (šoka), žuikis (zuikis), ziogas (žiogas), čirkaš (cirkas), ciuozykla (čiuožykla), cvogūnai (svogūnai), sirkas (cirkas). Toks šveplavimo pobūdis rodo, kad artikuliacijos sunkumų jau nebėra, tačiau visiškai nesubrendę foneminiai tų garsų vaizdiniai, vaikas negeba diferencijuoti iš klausos painiojamų garsų akustinių požymių.
  Garsai s, z, c gali būti tariami netiksliai, pavyzdžiui, truputį iškišus liežuvį tarp dantų, užuot atrėmus jo galiuką į apatinius dantis. Šie garsai įgyja lietuvių kalbai nebūdingą atspalvį, šiek tiek primenantį angliško s tarimą. Kalbos ir komunikacijos sutrikimus nustato logopedas. Pastaruoju metu tėveliai gana dažnai iš specialisto išgirsta, kad jų vaikui - tarpdantinis sigmatizmas. Kas tai?
  Tarpdantinis sigmatizmas (sigma - graikiškas s raidės pavadinimas) diagnozuojamas tada, kai garsai s, z, c, dz, rečiau š, ž, č, dž tariami su tarp dantų iškištu liežuviu. Kartais liežuvio galiukas būna ties tarpu tarp dantų. Garsai netenka jiems būdingo švilpesio, šnabždesio, tampa duslesni, be to, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis. Tokio sutrikimo priežastys gali būti įvairios: atviras priekinis sukandimas, blogas įprotis, stambus liežuvis, išlikęs čiulpimo refleksas. Dažnai taip taria garsus vaikai, negalintys kvėpuoti pro nosį, būdami prasižioję. Sigmatizmų grupei priskiriamas aštuonių lietuvių kalbos garsų netinkamas tarimas, kuris iš dalies lemia ir prastai šiuos garsus tariančių vaikų skaičių. Kai kurie iš šių garsų netinkamai tariami dažniau negu bet kurios kitos grupės garsai.
  Kiekvienas, auginantis savo atžalą, nuo pat pirmųjų dienų turi su juo nuolat kalbėtis, komentuoti atliekamus veiksmus, kartoti žaislų, buities reikmenų pavadinimus. Taip plėsis vaiko žodynas, formuosis visavertis supratimas apie jį supančią aplinką.. Nepamirškime, kad padėti įveikti kalbos sutrikimus gali ne tik specialistas, bet ir tėveliai, bendraudami su mažyliu, jį lavindami.
  Vaiko kalba ikimokykliniame amžiuje nuolat  lavėja, vis taisyklingiau tariami garsai, tikslėja daugiaskiemenių žodžių tarimas, turtėja žodynas, sudėtingesnė tampa gramatinė kalbos sandara, plėtojasi rišlioji kalba. Fiziologinis šveplavimas baigiasi apie penktuosius metus, o tai reiškia , kad garsinė kalba pilnai susiformuoja. nedideli nukrypimai nuo šios amžiaus ribos, dar nerodo sutrikimo požymių. 
         Tačiau,   jei   jums atrodo, kad vaiko kalba nepakankamai išlavėjusi pagal amžių, sunkiai suprantama aplinkiniams, painioja garsus, netaria kai kurių ar daugelį garsų, "iškraipo" ar sutrumpina žodžius, nedelsdami ieškokite logopedo konsultacijos. Tik tuomet galėsite pasidžiaugti, kad be reikalo nerimaujate, arba, nustačius kalbos sutrikimus, bus suteikta logopedo pagalba. Taisyti tokį sutrikimą gana sunku ir reikia pradėti kuo anksčiau, kol vaiko kalba dar ne visiškai susiformavusi. Pakeisti įprastus kalbėjimo įgūdžius sudėtinga, tai reikalauja savikontrolės. Labai svarbu, kad vaikui taisyti kalbos trūkumus padėtų ir tėvai, konsultuodamiesi su logopedu.






Šaltinis: Sveikata
  Gimnazijos logopedė A.Šlikienė 
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Straipsnis apie mokymosi sėkmę: http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=52014839
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------






                                                                    AŠ - PRADINUKAS!

Prasidėjus mokslo metams tėveliai ne juokais susirūpina, kaip jų atžalėlėms, taip pat ir jiems patiems pavyks priimti naujus pokyčius. Dažniausiai visi vaikai nori eiti į mokyklą, ypač pirmos klasės mokiniai, nes:
Tai jiems atrodo svarbus darbas;
Nori būti panašūs į suaugusiuosius;
Tikisi susirasti daug draugų;
Siekia pažinti mokytoją;
Didžiuojasi naujais daiktais (kuprine, pieštukais ir pan.).
Vis dėlto nors vaikai džiaugiasi mokykla, kartu ir nerimauja, kaip bus naujoje vietoje. Psichologai tyrimais įrodė, kad nuolat nerimą ar kitas neigiamas emocijas patiriančiųjų intelektiniai gebėjimai mažėja. Taigi, kad pirmieji vaikų žingsniai į suaugusiųjų pasaulį būtų kuo lengvesni, tėvai privalo nepamiršti keleto dalykų. Svarbiausias jų – vaiko noras mokytis.

Kaip skatinti vaiko norą mokytis?
Labai svarbu kalbėtis, kaip vaikas jaučiasi, ar nori eiti į mokyklą, kas joje patinka, o kas kelia nerimą. Kilus rūpesčių, bendrauti su mokytojais, kad vaikas jaustųsi saugesnis, kad žinotų, jog gali pasikliauti tėvais. Svarbu, kad šie, kai vaikas girdi, nekritikuotų mokyklos ar mokytojos. Taip pat reikia skatinti vaiką pasitikėti savo jėgomis. Todėl:
Kuo dažniau rodykite jiems savo meilę;
Neneikite vaiko jausmų ir išgyvenimų (leiskite liūdėti, verkti);
Skatinkite, girkite, drąsinkite;
Mokykite jį patį spręsti ir leiskite klysti (juk ir mes, suaugusieji, klystame).
Pasitikintys ir teigiamai save vertinantys vaikai daug lengviau išgyvena neigiamas emocijas, jaučiasi saugesni. Tai padeda ryžtingiau siekti tikslo.

Kiekvienas pradinukas, ypač pirmokėlis, nerimauja – juk mokykloje nėra jo mylimų žmonių: mamos, tėčio, brolio. Ar galime jam padėti? Nerimą išduoda keletas požymių: vaikas atsisako eiti miegoti be mamos ar tėčio, nuolat sapnuoja košmarus, skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, dusuliu, nekaip jaučiasi, svaigsta galva, pykina. Taip pat dažniau pyksta, ašaroja, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli.
Ką daryti, kaip padėti vaikui?
Pasistenkite neparodyti, kad jaudinatės dėl vaiko. Juk jis jau gana savarankiškas;
Galite pabandyti ramiai pasikalbėti ir išsiaiškinti, ko ir kodėl jis bijo;
Skatinkite tikėti, kad su sunkumais susidoros.
Ko tėveliams nereikėtų daryti?
Gana dažna tėvelių klaida, kad vaikui sukrauna kuprinę. Tuomet ne tik kad vaikas nesijaučia savarankiškas, bet ir atėjęs į mokyklą nežino, kokie daiktai kur yra ir ar iš viso juos turi. Jei tėveliai labai bijo, kad vaikas į mokyklą susidės ne viską, siūloma reikiamus daiktus sudėti, pvz., ant stalo, ir paprašyti, kad mažasis į kuprinę susikrautų pats. Beje, neverta persistengti ir kuprinės tikrinti kiekvieną kartą.

Sunkumų ištakos

Pradėjęs lankyti mokyklą šiokį tokį stresą patiria kiekvienas vaikas: pasikeičia aplinka ir dienotvarkė, atsiranda nauji reikalavimai, reikia išmokti sukaupti dėmesį. Ypač sunku priprasti tiems vaikams, kurie šeimoje neturi aiškių pareigų, reikalavimų, jiems nėra nubrėžtos leistino elgesio ribos. Mokykloje reikalaujama atsakomybės, disciplinos, tvarkos, atlikti darbus – tai vaikui kelia nepasitenkinimą. Neretai mokykla nusivilia tie vaikai, kuriems tėvai nuolat kartojo, jog jie patys geriausi, protingiausi, nusipelnę dėmesio... Toks vaikas, atėjęs į mokyklą ir susidūręs su realybe, kur ir kiti vaikai panašiai galvoja apie save, o mokytoja vienodai bendrauja su visais ir nė vienam nerodo jokio išskirtinumo, gali pasijusti tarsi apgautas. Juk tėvai aiškino vienaip, o yra visai kitaip. Todėl patariama neslėpti nuo vaiko, kad į mokyklą ateina įvairių vaikų ir pasitaiko ne pačių maloniausių situacijų. Tačiau svarbu ir nestiprinti mokyklos baimės. Klausimai „ar tavęs niekas nemušė?”, „ar neskriaudė?”, „ar nebijojai?” vaikui formuoja mintį, kad ten taip gali būti, jis to pradeda tikėtis ir baimintis. Todėl patariama verčiau domėtis, kaip vaikui sekėsi, klausiant: „ką naujo sužinojai?”, „kokie ten vaikai?”, „kas patiko?” ir pan.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------
                                  17  priežasčių  skaityti  vaikams  knygas
1. Knygos mums padeda lavinti kalbą ir žodyną. Jos moko mus išreikšti save ir suvokti, ką kiti žmonės sako ir rašo.
2. Knygos lavina mūsų mąstymą. Jos teikia mums naujų sąvokų ir naujų idėjų. Knygos praplečia mūsų supratimą.

3.
Knygos žadina vaizduotę ir moko mus atrasti savo vidaus pasaulį.
4. Knygos suteikia žinių apie kitas šalis ir kitokį gyvenimo būdą; apie gamtą, technologijas, istoriją ir apie viską, kas vyksta šiame pasaulyje ir galėtų mus dominti.
5. Knygos ugdo mūsų emocijas ir gebėjimą įsijausti. Jos tobulina mūsų gebėjimą atsidurti kito žmogaus vietoje.
6. Knygos gali mums suteikti jėgų ir įkvėpimo. Jos gali mus linksminti ir jaudinti, priversti juoktis ar verkti. Knygos taip pat gali mus nuraminti.
7. Knygos gali kelti naujus mus dominančius klausimus ir skatinti apie juos mąstyti.
8. Knygos mus moko etikos: kas yra teisinga ar neteisinga, gera ar bloga.
9. Knygos gali paaiškinti tikrovę ir padeda suvokti, kaip  dalykai yra susiję.
10. Knygos gali parodyti, kad egzistuoja nebūtinai vienintelis atsakymas į klausimą, o daugelis dalykų gali būti matomi iš skirtingų pusių. Jos gali parodyti būdų, kaip spręsti problemas nenaudojant prievartos.
11. Knygos padeda suvokti save. Jos stiprina mūsų pasitikėjimą savimi, mes suprantame, kad ir kiti mąsto, patvirtina kad tai, kaip mes reaguojame į dalykus ir jaučiame, yra gerai.
12. Knygos padeda suprasti kitus. Kitų kultūrų ir laikmečių knygų skaitymas bei suvokimas, kad autorių mintys ir jausmai gali būti tokie patys kaip mūsų, ugdo toleranciją ir padeda kovoti su išankstiniais nusistatymais.
13. Knygos -  puiki draugija, praskaidrinanti vienatvę. Jas lengvai galima pasiimti ir skaityti bet kur. Knygas galima pasiskolinti iš bibliotekos, jų nereikia įjungti į maitinimo tinklą.
14. Knygos perteikia dalį mūsų kultūros paveldo. Jos suteikia bendras skaitymo patirtis ir bendrus atskaitos taškus.
15. Gera vaikų knyga gali būti skaitoma garsiai, kad ir jaunas ir vyresnis žmogus galėtų ja  mėgautis. Knygos gali būti  tarpininku tarp kartų.
16. Vaikų knygos yra mūsų pirmasis kontaktas su literatūra - bekraščiu pasauliu, besitęsiančiu visą gyvenimą. Todėl gyvybiškai svarbu, kad pirmasis kontaktas padėtų pamilti knygą, atskleistų gerąsias jos puses.
17. Vaikų knygos padeda turtinti šalies kultūrą. Knygos gimsta daugelio žmonių darbo dėka: autorių, iliustruotojų, vertėjų, leidėjų, grafikos dizainerių, spaustuvininkų, kritikų, knygų pardavėjų, bibliotekininkų... Vaikų knygos gali sudaryti svarbią eksporto dalį, kuri duoda pelną ir kuria gerą reputaciją užsienio šalyse.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------

Pradinukų kuprinės svoris :
http://www.youtube.com/watch?v=PDKfLJ_1YCY